Speleologija – tai mokslas, tyrinėjantis Žemės gelmes

Kai jau atrasti bei ištirti aukščiausi pasaulio kalnai, plačiausios dykumos ir giliausi vandens telkiniai, tyrinėtojų vis dar laukia paslaptingas, mitais ir legendomis apipintas požemio pasaulis. Tai vieta, kurios tyrinėjimas yra ne tik sunkus bei pavojingas (dirbti tenka ekstremaliomis sąlygomis, tamsoje, drėgmėje ir šaltyje), tačiau ir be galo įdomus, kvapą gniaužiantis nuotykis, gilesnis (tikrąja to žodžio prasme!) Motinos Žemės pažinimas, ribinių žmogaus galimybių išbandymas. Požemio pasaulyje žmonijos dar laukia gausybė geografinių atradimų – neištirtų urvų bei olų.

Mokslas, tyrinėjantis požemio pasaulio įdomybes: urvų kilmę, sandarą, klimatą, vandenis, gyvūniją, augaliją, žmogaus įsikūrimo juose istoriją ir kt., vadinamas speleologija (kitaip – požemine geografija arba urvotyra).

Iki XIX a. vid. urvų tyrinėjimas buvo platesnių mokslo šakų (geografijos, geologijos ar archeologijos) dalis. Šiuolaikinės speleologijos „tėvu“ laikomas prancūzas Eduardas Alfredas Martelis (pranc. Édouard – Alfred Martel), 1895 m. įkūręs speleologijos draugiją – pirmąją urvotyros organizaciją pasaulyje.

Urvotyros mokslo plėtra glaudžiai susijusi su speleologija, kaip sportinio turizmo šaka (angl. k. „caving“). Būtent sportinė šios veiklos pusė yra pagrindinė daugelio „požemio turistų“ motyvacija leistis į gelmes ir tyrinėti urvų labirintus.

Giliausių pasaulio urvų penketukas:

1. Kruberio – Voronja (Vakarų Kaukazas): – 2191m.
2. Sarma (Vakarų Kaukazas): – 1760m.
3. Iliuzija – Mežonovo – Snežnaja (Vakarų Kaukazas): – 1753m.
4. Lamprechtsofen Vogelschacht (Austrija): – 1632m.
5. Gouffre Mirolda / Lucien Bouclier (Prancūzija): – 1626m.